virtėlis

vir̃tėlis, -ė smob. (3^b) kas išvirtęs, išgriuvęs, gulintis ant žemės: Ta ten vir̃tėlių tų buvo prisivežusi ana Sd. Jei pastebėtas lizdas virtėlio viršūnėje, ją reikia atpjauti ir palikti vietoje rš. Kertami gražiausi miškai, o virtėliai – pūva rš. Liepsnoja miško paklotė, pomiškis, kelmai virtėliai rš.